Du kartus per metus skelbiama informacija apie eurų padirbinėjimą

2008 m. antrąjį pusmetį iš apyvartos išimta iš viso 354 000 padirbtų eurų banknotų. Palyginti su praėjusių šešių mėnesių laikotarpiu, šis skaičius padidėjo apytikriai 13 %. Kaip matyti iš toliau pateiktos lentelės, kurioje nurodyti kas pusmetį iš apyvartos išimtų padirbtų banknotų kiekiai, pastaruoju metu padirbtų banknotų skaičius nuosekliai didėjo.

Tačiau kadangi apyvartoje cirkuliuojančių tikrų eurų banknotų skaičius taip pat didėja (vidutiniškai daugiau negu 12 mlrd. banknotų per 2008 m. antrąjį pusmetį) ^[1], padirbtų banknotų skaičius tebėra nedidelis. Visuomenė gali pasitikėti eurų banknotų kokybe ir jų apsaugos požymiais. Vis dėlto Eurosistema, t. y. Europos Centrinis Bankas (ECB) ir 16 euro zonos nacionalinių centrinių bankų, pataria visuomenei būti budriai ir tikrinti gaunamų banknotų autentiškumą.

Lentelėje parodytas per 2008 m. antrąjį pusmetį iš apyvartos išimtų padirbtų banknotų pasiskirstymas pagal nominalą:

Iki šiol dažniausiai buvo klastojami 50 eurų nominalo banknotai, bet 2008 m. antrąjį pusmetį labiausiai buvo padirbinėjami 20 eurų nominalo banknotai. Trys vidutinio nominalo (20, 50 ir 100 eurų) banknotai sudarė apie 94 % visų padirbtų banknotų.

Dauguma (98 %) padirbtų banknotų, išimtų iš apyvartos per 2008 m. antrąjį pusmetį, buvo aptikta euro zonos šalyse. Apytikriai tik 1 % padirbtų banknotų aptikta euro zonai nepriklausančiose ES valstybėse narėse ir likęs 1 % – kitose pasaulio šalyse.

Eurosistema ir toliau deda daug pastangų, kad užtikrintų, jog visuomenė ir grynųjų pinigų tvarkymo specialistai mokėtų atpažinti padirbtus banknotus. Padirbtus banknotus galima nesunkiai atskirti nuo tikrų taikant paprastą testą APČIUOPKITE–PAŽVELKITE–PAKREIPKITE, aprašytą Eurosistemos leidiniuose, ECB ir Eurosistemos nacionalinių centrinių bankų interneto svetainėse. Kilus abejonei, įtartiną banknotą reikėtų tiesiog palyginti su tokiu banknotu, dėl kurio tikrumo abejonių nekyla. Asmuo, įtaręs, kad gavo padirbtą banknotą, turėtų kreiptis į policiją arba, jei tai numatyta pagal vietinę tvarką, į atitinkamą nacionalinį centrinį banką, pateikdamas kiek galima daugiau informacijos apie tai, iš kur banknotas gautas.